Puslaidininkių ir izoliatorių spalvų generavimo mechanizmas
Dec 08, 2019| Puslaidininkių ir izoliatorių spalvų generavimo mechanizmas
Esminis skirtumas tarp laidininkų ir puslaidininkių bei izoliatorių yra tai, kad nėra juostos tarpo. Laidoje valentingumo juosta ir laidumo juosta sutampa. Tarp jų nėra jokio tarpo. Elektronai lengvai juda. Tačiau puslaidininkiuose ir izoliatoriuose yra skirtumas tarp jų valentinės juostos ir kreipiamosios juostos. Skirtingų medžiagų tarpo plotis yra skirtingas, o izoliatorių tarpo plotis yra daug platesnis nei puslaidininkių. Puslaidininkyje valentinės juostos elektronai sugeria pakankamai energijos, kad lengvai perpumpuotų laidumą į laidumo juostą. Izoliatoriuje valentinės juostos elektronai negali gauti energijos, viršijančios tarpo plotį nuo šiluminio sužadinimo, ir pereiti į laidumo juostą. Todėl izoliatoriaus laidumo juostoje yra mažai elektronų, todėl laidumo beveik nėra.
Gamtoje randami puslaidininkiai ir izoliatoriai dažniausiai apima keramiką ir polimerus, kuriuose yra juostų tarpai. Matomos šviesos bangos ilgio diapazonas yra 380–760 nm, o energingiausios violetinės šviesos fotono energija yra apie 3,2ev. Kai izoliatoriaus juostos tarpas viršija 3,2 eV, izoliatorius nesugeria jokios matomos šviesos, kuri gali būti perduodama visiškai. Šiuo metu izoliatoriaus medžiagai spalvą daugiausia paveiks jo mikrostruktūra. Pavyzdžiui, monokristalinis aliuminio oksidas yra skaidrus; Polikristalinis aliuminio oksidas dėl skirtingo skirtingų grūdų lūžio rodiklio vidinio kristalo sklidimo metu padaro kritančią šviesą, kuri sumažina medžiagos skaidrumą; Polikristalinis arba akytasis aliuminio oksidas yra visiškai nepermatomas dėl didesnio kritusios šviesos sklaidos. Medžiaga yra balta.
Tipiški joniniai junginiai gali sugerti tik ultravioletinės spinduliuotės šviesą, bet ne šviesą optinėje srityje. Todėl tipiniai joniniai junginiai paprastai yra bespalvės arba baltos spalvos kietos medžiagos. Kai metalo katijonas ir junginio anijonas poliarizuojasi vienas su kitu, elektronų debesis tam tikru mastu persidengia ir parodo tam tikrą kovalenciškumą. Kai junginio kovalencija pasiekia tam tikrą laipsnį, jis sugeria dalį spalvotos šviesos, todėl junginys atrodo tam tikros spalvos. Didėjant junginio kovalenciškumui, matomos šviesos absorbcijos intervalas didėja, o junginio spalva pamažu gilėja. Jo kovalencija priklauso nuo metalinių katijonų ir anijonų poliarizacijos ir deformacijos. Jei jonų poliarizacija ir deformacija yra didelė, junginys turi stiprią kovalenciją ir tamsią spalvą.
Apskritai, nesuporuoti elektronai geriau sugeria energiją ir šokinėja nei suporuoti elektronai, todėl daugumoje spalvotų medžiagų, kuriose mes susiduriame, yra neporuotų elektronų, tokių kaip Fe3 +, Cu2 + ir kt. aukščiau išvardytų sąlygų:
(1) turi nesuporuotus elektronus;
(2) Energijos skirtumas tarp orbitų, padalijus elektronų orbitos energijos lygį, patenka į matomos šviesos energijos diapazoną.
Įprasti pereinamojo laikotarpio metalų jonai dažnai egzistuoja kompleksų, tokių kaip hidratai, amoniako kompleksai, cianido kompleksai, pavidalu ir tt. Dažnai susidaro d orbitalinės energijos lygmenys, susidarantys kompleksų forma, o tai yra susiję su kompleksai ir pačios ligandų savybės. Iš pradžių d elektronas turėjo penkias vienodos energijos orbitas: dxy dyz DZX dx2-y2 dz2. Pirmieji trys iš jų yra 45 laipsnių kampu su koordinačių ašimi. Dx2-y2 yra xy plokštumoje ir ta pačia kryptimi su koordinačių ašimi. Dz2 yra hantelio formos žiedas ir tęsiasi išilgai z ašies.
Šių penkių rūšių orbitalės yra paveikiamos ir ribojamos ligandų, skirtingai formuojant kompleksus. Pvz., Atsižvelgiant į oktaedrinės koordinačių konfigūracijos hidratą, kurio koordinačių skaičius yra 6, nes ligandas yra tiesiog išdėstytas centrinio jono trimis ašimis, tai yra, prieštaraujantis dx2-y2dz2 išplėtimo krypčiai, tada dvi d centrinio jono orbitalės yra atstumiančios neigiamą ligando krūvį, o energija smarkiai padidėja. Kiti trys d orbitalės pasislenka su ligandu, o energijos pokytis yra daug mažesnis nei dx2-y2dz2. Tada centrinio jono orbitalė yra padalinta į dvi grupes: santykinai didelės energijos dx2-y2dz2 ir santykinai mažos energijos dxy dyz DZX, kurių energijos skirtumas (tarp 1,99 · 10–19–5,96 · 10–19 j) gali iš dalies sumažėti. matomos šviesos diapazone (5,5 · 10–19 ir 3,0 · 10–19). D elektronai lengvai šokinėja tarp šių dviejų orbitų rinkinių, sukurdami šviesos spalvą, kurią gali suvokti žmogaus akis.
Organinės polimerinės medžiagos dažniausiai yra junginių, kurie yra kovalentiniai ryšiai, klasė. Sočiosios organinės molekulės, sudarytos tik iš jungčių, yra gana kietos struktūros ir reikalauja didesnės energijos elektronams sužadinti. Todėl absorbuota šviesos banga yra tolimiausiame ultravioletiniame regione, o tai lemia, kad junginiai, sudaryti iš sočiųjų organinių junginių, yra bespalviai.
2.3 blokelių ir miltelių spalvos pobūdis
Trumpai tariant, birių medžiagų, ar tai būtų laidininkas, puslaidininkis, ar izoliatorius, spalvos esmė yra selektyvus matomos šviesos sugertis.
PVD dekoratyvinės spalvos dengimo mašina, susisiekite su IKS PVD , El. Paštas : iks.pvd@foxmail.com


